'Stiklinė pieno'

Paėmus į rankas šią knygą, visų pirma gąsdino jos storis, tačiau įdomi ir aktuali šių dienų tema vis tik skatino ją perskaityti. Dabar manau, kad prostitucija ir prekyba žmonėmis nėra tokia aktuali tema - tai buvo aktualu praėjusiame dešimtmetyje, o ypač jo viduryje, Lietuvai įstojus į ES ir atsivėrus galimybėms laisviau keliauti po užsienį.

Knyga man sukėlė skirtingas emocijas ją beskaitant. Pirmi skyriai, kuriuose norvegų rašytoja aprašinėjo gyvenimą Lietuvoje - krašte, kurio ji nepažįsta, buvo nuobodūs ir piktino. Piktino dėl to, kad neatitiko to, ką aš įpratus matyti kaimuose. Ne visur Lietuvoje taip blogai, o juo labiau jos rašymo stilius labiau priminė Rusijos, o ne mūsų kraštą. Vėliau knyga pasidarė per daug žiauri ir šlykšti. Dar vėliau, Dortei patekus į Tomo rankas, sudomino ir norėjosi kuo greičiau sužino kaip ten viskas seksis toliau. Paskui vėl didelis nusivylimas ir negalėjimas susitaikyti su pagrindinės veikėjos kone beviltiška padėtimi.

Po Dortės susitikimų su Tomu vis tikėjausi ir laukiau, kad jie viskam pasibaigus bus kartu. Net kai Tomą uždarė į kalėjimą, galvojau, kad vis tik jis pasirodys ir liks su Dorte, bet ne, autorė viską dar labiau apsunkino. Ji tikrai meistriškai rašo, kiekviename skyriuje užsimindama apie šiokią tokią intrigą, todėl noras skaityti buvo neišsenkantis. Ypač rašytoja mane apgavo knygos gale. Vienu metu net pagalvojau, kad gims dvynukai, nors iš pat pradžių sužinojus apie tą nelemtą nėštumą, nesinorėjo daugiau skaityti, nes ta situacija jau tokia banali. Bet matyt merginoms kurios užsiima tokiais amatais taip jau lemta. O knygoje rašyta, kad vaikas yra tarsi apsivalymas, tai irgi gali daug ką reikšti. Tačiau po tos žinios buvo tiek galimybių atsikratyti to vaiko, bet ji vis vien save kankino. Et, sunku suvokti, kaip moteris/mergina nenorėdama kūdikio vis vien nesiryžta tokiems žingsniams.

Dortei išvykus į Švediją visą laiką skaitydama mąsčiau kaip gi sekasi jos mamai su seserimi Lietuvoje. Tačiau Dortės nepaliko tėtis iš pradžių jis sugrįždavo pas ją prisiminimais, vėliau ėmė su ja kalbėtis ne vien sapnuose, bet ir vietose, kur ji buvo viena ir jautėsi visiškai vieniša ir bejėgė. 

Kad ir kokia man ši knyga pasirodė dviprasmiška, tačiau baigus skaityti aš įsikniaubiau į pagalvę ir verkiau pasikūkčiodama, nes negalėjau patikėti, kad šitaip gali žmogui nesisekti. O kadangi man trūko žinių, apie tai, kas nutiko Dortei vėliau, aš pamaniau, kad jeigu tai būtų filmas, tai aš jį pavadinčiau filmu be pabaigos arba filmu, kurio pabaigos taip ir nesupratau, ir vis tik tikėčiausi, kad kūrėjai pastatys antrą dalį.

Manau, kad dauguma perskaitę šią knygą galime padėkoti savo tėvams, o ypač mamoms, kad jos vargo ir aukojosi dėl mūsų, nestūmė mūsų iš namų užsidirbti pinigų, kad neišaugome tokios naivios ir mokėjome atskirti tam tikrus netikrus dalykus gyvenime.

Nuo knygos viršelio:

Apie:
Herbjørg Wassmo
'Stiklinė pieno'
(ET GLASS MELK TAKK)
Iš norvegų kalbos vertė Agnė Navickaitė
'Alma littera'
2010 m.
400 psl.
(knyga pasiskolinta)

P.S. Patikusias citatas iš knygos sutalpinau čia.