'Paukščio šokis'

Antrasis žingsnis Elingo odisėjoje sėkmingai padarytas, nors tiesą pasakius knygą planavau perskaityti dar iki praėjusio pirmadienio, tačiau šis planas savaitę užsitęsė. Skaitydama šią knygą taip pat sužinojau pagal ją pastatyto filmo nuotrupas ir jau tikrai žinau, kad perskaičius visą Elingo seriją norėsiu pažiūrėti tuos du (kiek žinau) filmus statytus pagal šituos veikalus.

Kalbant apie pačią knygą, tai ją sudaro trys vienas kitam tiek ilgiu, tiek ir pasakojimu nelygus skyriai. Pirmajame pasakojama apie Elingo pasikeitusią aplinką, apie jo dienas psichiatrijos klinikoje, antrojoje apie jo ir jo jau mirusios mamos kelionę į Ispaniją, o trečiojoje veiksmas toliau tęsiasi klinikoje.

Iš tiesų skaitant pirmąjį skyrių ir antrojo pradžią aš kone nuobodžiavau ir buvau šiek tiek nusivylusi, kad įvykiai taip lėtai ir neįdomiai vystosi, tačiau vėliau atsigavau ir likusius puslapius labai greit suskaičiau. Pati knyga tarsi kokie amerikietiški kalneliai, kilo ir leidosi mano akyse, kaip ir Elingo nuotaikos ir būsenos. Baigdama skaityti supratau, kad man patinka knygos, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu. Skaitant šią knygą supratau, kad ne tik pagrindinio herojaus, bet ir mūsų galvose verda daug apmąstymų, principai maišosi su kompromisais ir vis tik mes kartais nugalime savo įsitikinimus. Atrodo elementaru, bet jeigu surašytume viską ant popieriaus gautųsi kažkas panašaus į šias knygas ir galbūt patys save laikytume nemažiau keistesniais.

Kalbant apie vertimą, stiliaus ir gramatines klaidas. Iš tiesų keista, kad I ir III Elingo serijos dalis vertė viena, o II dalį kita vertėja. Tas labai jautėsi, ne kiek pačio teksto atžvilgiu, kiek klaidomis. Pirmąją dalį skaitydama negalėjau prisikabinti prie klaidų, tačiau šioje akis badė viena didelė klaida, kurios neatsisakyta visoje knygoje - galūnių derinimas. Dar mokykloje kalė mums į galvas, kad jei kitom, tai akim, o jei kitomis, tai akimis, o čia 'kitom akimis'. Skaitai ir taisai.

Anotacija:

Apie:

Ingvar Ambjørnsen
'Paukščio šokis' (Elingas Nr. 2)
(FUGLEDANSEN)
Iš norvegų kalbos vertė Danutė Krištopaitė
'Alma littera'
2005 m.
239 psl.
(knyga iš bibliotekos)


P.S. Patikusias citatas iš knygos sutaplinau čia.

Namudiniai skirtukai

Mano knygų skirtukais dažniausiai tampa 'Bad Dog' atvirukai, kurių antras puses aprašinėju patikusiomis citatomis. Tačiau kai šeštadienį iš Ingos parsivežiau šiek tiek storo popieriaus primenančio kartoną, sugalvojau pasigaminti tokius skirtukus, kuriuos būtų patogu naudoti ir ant kurių galėčiau laisvai užsirašyti tai, kas man patinka. Kaip tariau, taip ir padariau, skirtingų dydžių, bet tikrai patogius, jau net išbandžiau ir tikrai nenusivyliau.

"Fio ir laumžirgis"

Atrodo ką tik pradėjau skaityt, o jau ir perskaičiau. Gal ne labai lengvo skaitymo nes gan negatyvi knyga su trupučio cinizmo. Viso pasaulio garsenybės tušti, išpampę nuo savo "genialumo" žmonės. Iš tikro patiko požiūris ir pašaipumas tiems kurie to nusipelno. Paprasti žmonės nebūtinai turi trokšti turtų, garbės. Svarbiausia turėti žmogų su kuriuo jaustumeisi saugus ir suprastas.

O man vis atrodo, kad beskaitant knygas atrandu save jose. Man tai patinka. Ir patinka tai, kad tos savybės žmonių, kurie mane primena man patinka :) Skaityčiau antrą kartą, kad patikusias mintis susirinkčiau, o jų šioje knygoje apstu.

Nors aš neturiu jokio du dvylika iššūkio, bet skaitau toliau. Namuose radau knygą, kurią pasirodo jau esu pradėjusi skaityti labai seniai. Ta knyga: "Vyras ir vaikas" brito Tony Parsons.

Šioje knygoje rašoma apie trisdešimtmetį vyrą jaučiantį, kad jis sensta ir nori kažko naujo. Kaip ten bebūtų nors turi žmoną ir mažametį berniuką, į šeimos sūkurį įsitraukė labai jaunas (25 metų būdamas jau tapo tėveliu). Knyga padės sužinoti apie žmonių santykius geriau nei psichologijos raštai. Tikiuosi taip yra iš tikro :)

Knyga turi tęsinį "Vyras ir žmona":

'Vaizdas į rojų'

Na štai, baigiantis sausiui įveikiau antrą knygų iššūkio knygą. Jeigu bučiau skaičius iš eilės, tai kažin ar būčiau taip greitai perskaičius 'Neleisk man išeiti'. Kaip ten bebūtų, bet pirmas žingsnis Elingo odisėjoje sėkmingai padėtas ir kol kas tikrai nežadu numesti antros knygos į šoną, nes sudomino mane tas keistas vienišas personažas ir dabar įdomus tolesni jo nuotykiai. Be to, ši knyga yra pirmoji mano pažintis su norvegų literatūra. 

Vis tik manau, kad nepadariau klaidos įsigydama trečią šios serijos knygą pirmiausiai. Niekur neradau pirmųjų dalių, tad apsilankiau bibliotekoje ir dabar keliu bibliotekų knygų skaitymo mąstą šalyje. Ir vat ta trečia dalis jau kaip išsvajota dabar lentynoj stovi laukdama, kol ateis eilė ją skaityti. 

Taigi ši knyga yra pirmoji iš trijų / keturių knygų apie senbernio Elingo gyvenimą. Prieš pradedant skaityti šią knygą, buvau šventai įsitikinus, kad šią seriją sudaro trys knygos, tačiau pasirodo, kad Elingo personažas yra dar ir ketvirtojoje knygoje 'Mylėk mane rytoj'. Tad manau, kad mano pažintis su Elingu šiek tiek užsitęs.

Kalbant apie patį romaną, tai jis toks pat keistas kaip lietuviškoji 'Balta drobulė'. Kai baigiau ją skaityti ir užverčiau savęs net paklausiau: 'Tai kas čia buvo?' Teisingą atsakymą tikriausiai galėtų pateikti tik pats autorius, kuris taip gudriai mane apsuko aplink pirštą. Dabar skaitydama antrąją knygą bandau išsiaiškinti, kuri mano turima versija apie personažą pasiteisins ir ar jis atgaus brangųjį savo teleskopą. O ši dalis pasižymėjo tiek ir atvirumu, tiek ir pornografinėmis scenomis, nors jų senbernio gyvenime daug ir nepasitaiko, tiek ir nuklydimais į lankas, nes kartais aprašymus tikrai sunku perskaityti ar net suvokti. 

Visada skaitydama knygas susikuriu erdvę, kurioje vyksta veiksmas ir neretai personažą sutapatinu su jau pažįstamu žmogumi: taip Auksaburnį iš 'Narcizas ir Auksaburnis' sutapatinau su vienu pažįstamu, taip ir Elingą vis dar lyginu su vienu žmogumi, kurį man jis priminė.

Patiko norvegiški personažų vardai: tiek ir Elingas, tiek ir vos kartelį minėta Turilė.

Anotacija:

Apie:

Ingvar Ambjørnsen

'Vaizdas į rojų' (Elingas Nr. 1)

(UTSIKT TIL PARADISET)

Iš norvegų kalbos vertė Alma Ločerytė Dale

'Alma littera'

2005 m.

176 psl.

(knyga iš bibliotekos)

P.S. Patikusias citatas iš knygos sutalpinau čia.

Bibliotekos staigmenos

Praėjusį pirmadienį po ilgo laiko apsilankiau viešojoje bibliotekoje ir pirmą kartą V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Pagaliau sužinojau kur ji randasi, nes jeigu ne Eglė, kažin ar būčiau taip lengvai radus įėjimą į ją. Kaip ten bebūtų, tas apsilankymas buvo vaisingas: radau dvi knygas, kurias pasižadėjau šiais metais perskaityti. Nors šiaip esu pripratusi knygas pirkti, tačiau šių niekur neradau, tad bibliotekos teikiamais privalumais pasinaudoti buvo tikrai smagu. Patiko man toji biblioteka ir supratau, kad ten apsilankysiu dar ne kartą.

Tačiau pakalbėkime apie įvykius po to. Pasiėmusios knygas iš bibliotekos nukeliavom į 'Akropolį' ieškoti Eglei batų ir čia staiga man ima pypsėti tašė, kurį n metų yra jau nešiojama. Vienoje parduotuvėje pardavėjos pasisiūlė man tašės turinį išmagnetinti. Aš šiuo pasiūlymu pasinaudojau. Pirmiausia ištraukiau nuosavą knygą, kurioje buvo magnetinis lipdukas ir mano nuomone, tik jis galėjo vėl pypsėti, tačiau pasirodo, kad tai buvo ne ji. Tada pardavėjos pasiūlė padėti visą tašę ant to numagnetintojo ir visą jos turinį išmagnetinti - ir tai aišku pavyko. Su Egle ir Inga pradėjom svarstyti, kad bibliotekos knygos tikrai negali pypsėti, juk jos iš bibliotekos, o į ten tikriausiai papuola tiesiai iš leidyklų, kaip aš mąsčiau, tad tikrai tikrai negali pypsėti. Ir aš vat sukau galvą, kad vis tik tai mano tašei yra kažkas blogai. Šiandien pasiėmusi Elingo Nr. 2 supratau, kad vis tik biblioteka mus pergudravo. Toje knygoje tikrai yra magnetinis lipdukas.

"Žirafos ašaros"

Pagaliau baigiau knygą kurią pradėjau skaityti taip seniai. Mat aš mėgėja jų ir nebaigt, bet šią su džiaugsmu baigiau :) Iš tiesų graži knyga, beta manau labiau verta 16-mečiams :) moralinėms vertybėms kelti :)
Juokingiausia, kad mano skirtukas buvo centas. Tad už perskaitytą knygą gavau premiją :D vieną centą:D

Pagaliau mano namuose atsirado knyga  "Fio ir laumžirgis" tikiuosi manęs ji nenuvils. :)

'Narcizas ir Auksaburnis'

Tai pirmoji mano perskaityta Hermann Hesse knyga. Dar mokyklos laikais tįsiau namo iš bibliotekos Hesse knygas, tokias kaip 'Stepių vilkas' ar 'Stiklo karoliukų žaidimas', tačiau nei vienos iš parsineštų neperskaičiau, nes matyt tada dar nebuvo tam laikas. Tačiau dabar, po šios pažinties su Hesse užsimaniau vėl tas knygas parsinešti ir perskaityti. Knyga susiskaitė geriau nei tikėjausi. Manęs niekada nežavėjo knygose aprašomi viduramžiai ar senesni laikai nei XX a., tačiau ši knyga tiesiog pakerėjo. Skaičiau kai tik galėjau, kadangi sesija ir darbai spaudė, tai daugiausiai jai laiko skyriau važiuodama autobuse ir kartais prieš miegą. 

Pati istorija iš tiesų įkvepianti. Patys pirmi puslapiai skaitėsi ne taip lengvai, nes tie aprašymai atrodė per ilgi ir dar nedavė ramybės jausmas, kad galbūt ta knyga parašyta apie gėjus. Tačiau Inga mane vieną dieną nuramino pasakydama, kad ta meilė tarp vyrų yra visai kitokia nei aš įsivaizduoju. Kalbant apie veikėjus, tai jie buvo vaizduojami labai jauni. Pats pirmas įspūdis buvo, kad Auksaburniui vos 11 ar 13 metų, o jo mokytojui ir draugui Narcizui šiek tiek daugiau nei 15. Tačiau paskui skaitydama atradau, kad būdamas 18 metų Auksaburnis buvo toks nekaltas ir tyras vaikinukas. Kažkaip keista, nes šiais laikais penkiolikmečiai ir jaunesni skuba viską patirti. Pats knygos įdomumas prasidėjo Auksaburniui atradus meilę (aistras) ir pabėgus iš vienuolyno, jo klajonių laikais. Pradėjus skaityti tuos puslapius sunkiai galėjau atsiplėšti ir stebėjausi, jog knygoje daugiau kalbama apie Auksaburnį, o ne apie abu draugus, tad knygai būtų tikęs pavadinimas tiesiog 'Auksaburnis'.

Knygoje tikrai ne mažai filosofinių apmąstymų, jausmų analizės ir savęs suvokimui keliamų klausimų bei atsakymų. Kartais juos skaitant mano pačios mintys labiau analizuodavo mano aplinką, tad kai kuriuos perskaitytus puslapius tekdavo skaityti iš naujo. O knygoje aprašoma draugystė tokia jautri ir viską nugalinti, kad skaitydama paskutinius puslapius net verkiau, nes iš tiesų turėti tokį gerą draugą šiais laikais retenybė.

Dar keli pastebėjimai:

• Vienuolyne ligoniams buvo duodamas vynas, kuris tarsi turėjo stebuklingų gydomųjų galių. Ir dažniausiai tas vynas būdavo karštas.
• Meilė knygoje aprašoma keliais skirtingais aspektais: meilė, kurią Auksaburnis patyrė su moterimis tebuvo jausmų patenkinimas, nors kartais jis įsimylėdavo ir kitaip. Meilė, kurią Narcizas jautė Auksaburniui, buvo labiau motiniška - tėviška, nes ji pasireiškė rūpesčiu ir atsidavimu.

Anotacija:

Apie:

Hermann Hesse

'Narcizas ir Auksaburnis'

(NARZISS UND GOLDMUND)

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

'Alma littera'

2010 m.

288 psl.

(knyga Ingos)

P.S. Patikusias citatas iš knygos sutalpinau čia.